treciadienis...

Jau devintas mėnuo kaip gyvenu Perkūnkiemio kvartale su žmona. Pradžia buvo labai miglota. Labai laukėme kol prasidės mūsų namo statybos. Dvejojom, ar gerai pasirinkom, kad iš visų galimybių ėmėm būtent šį rajoną, kurio pavadinimo dar net nežinojom. Du kartus mūsų butas buvo parduodamas, bet nei karto neparduotas.
Visa butuko istorija man primena studentavimą, kai daug kas sprendžiama paskutinę minutę. Karštą praėjusią vasarą bėgiojau su dokumentais po bankus, juristus ir dar velniai žino kur...
Kai gavom leidimą užeiti į savo butą teko landžioti pro tvoras, būti lydimiems apsaugos ir statybų vadovo. Radus broką kvietėm inspekcijas, susirašinėjom su RangaIV, pardavėjais, statybininkais...
Klausėm pasakojimų, kuo Perkūnkiemio statyba pranašesnė už kitų, kodėl pasirinkta ši vieta ir pan.
Šiandien galiu pasakyti, kad statyba dar nespėjau smarkiai nusivilti, vieta man taip pat patinka. Dauguma kaimynų yra sveiki ir normalūs žmonės tik pavieniai "teliukai" yra nestabilios psichologinės sveikatos.
Džiaugiuosi teisingai pasirinkęs namą, kiemą ir rajoną. Nors per pirmas dienas mus užpylė, dažnai dingdavo elektra, bet žiemą čia šilta, o vasarą - vėsu. Gera, kad turiu kur grįžti.

Be temos | Komentarai (1) | 2008 06 03